Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija - Naujienos:Naujos įvežtinės parazitinės ligos Lietuvoje

Tel.: (8 5) 270 9229El. p. nvspl@nvspl.lt

Naujos įvežtinės parazitinės ligos Lietuvoje - 2020-03-03

Retoms priskiriamos tokios ligos, kuriomis serga ne daugiau kaip 5 iš 10 tūkst. žmonių. 80 proc. retų ligų yra genetinės kilmės, likusias sukelia bakterijos, virusai, alergijos, aplinkos veiksniai ir kt.


Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija (NVSPL) gali atlikti retų infekcinių ligų laboratorinius tyrimus. Jos specialistai įvardija Lietuvoje tiriamas ligas. Tai:

  • įvežtinės virusinės infekcijos: virusinės hemoraginės karštligės (Ebola, Marburgo, Dengė, Geltonoji, Krymo Kongo, hemoraginė karštligė su inkstų sindromu), Vakarų Nilo karštligė, Čikungunija, Zika virusinė infekcija;
  • bakterinės ligos: bruceliozė, tuliaremija, maras, juodligė, leptospirozė, legioneliozė, botulizmas ir kt.;
  • vakcinomis valdomos infekcijos: stabligė, difterija, tymai, raudonukė, poliomielitas ir kt.;
  • parazitinės ligos: echinokokozė, leišmaniozė,toksokarozė, tungiazė, trichineliozė, anisakiazė, maliarija ir kt.


Užkrečiamų ligų ir AIDS centro (ULAC) duomenimis, Lietuvoje 2019 m. užregistruota 17 legionierių ligos, 6 listeriozės, 4 tuliaremijos, 2 kriptosporidiazės, po vieną stabligės, botulizmo atvejį. Taip pat 9 dengės karštligės ir 7 įvežtiniai maliarijos atvejai.

NVSPL Parazitologijos poskyrio specialistė Daiva Veitienė papasakojo apie 4 naujas pastarųjų metų įvežtines ligas.

Strongiloidozė – apvaliųjų kirmėlių (strongiloidų) sukeliama chroninė liga, kurios metu pažeidžiamas virškinamasis traktas ir žmogui pasireiškia bendrieji alerginiai reiškiniai. Šie helmintai turi itin sudėtingą vystymosi ciklą. Į žmogaus organizmą strongiloidai įsiskverbia per odą arba pakliūna per burną su neplautomis daržovėmis ar vaisiais. Žmogaus organizme parazituojančios patelės yra miniatiūrinės – tik apie 2 mm ilgio. Jos įsirausia į žmogaus žarnų gleivinę. Patinėliai – žymiai mažesni ir nepiktybiniai. Suaugę helmintai parazituoja dvylikapirštėje ir plonojoje žarnose kelis mėnesius. Patelė per parą išskiria apie 50 kiaušinėlių, iš kurių išsineria lervos kiaušinėliams dar esant žmogaus žarnyne.

Parazito įsiskverbimo vietoje atsiranda niežėjimas, eriteminis bėrimas, papulės, kurios po pusvalandžio dingsta. Lokalūs alerginiai dermatitai atsiranda dažniausiai ant kojų pėdų ir pirštų, ten, pro kur dažniausiai įsiskverbia strongiloidų lervos. Po kelių valandų tose vietose atsiranda patinimai, pradeda skaudėti pirštų sąnarius. Po užsikrėtimo praėjus 4–5 savaitėms atsiranda žarnyno pakenkimo reiškiniai. Ligoniai skundžiasi sumažėjusiu apetitu, sunkumu viršutinėje pilvo dalyje, maudžiančiais ar duriančio pobūdžio pilvo skausmais, atsiranda riaugėjimas, rėmuo, pykinimas ir vėmimas, kurie sustiprėja valgio metu ar iš karto po valgio. Pagrindinis simptomas – viduriavimas 20 ar daugiau kartų per dieną. Taip pat pastebimas staigus svorio kritimas.

Filariozė – apvaliųjų kirmėlių, panašių į siūlą, sukeliama chroninė liga, kurios sukėlėjus (filarijų lervutes) perduoda kraujasiurbiai dvisparniai vabzdžiai. Žmogaus ar gyvūno organizme suaugėliai kirminai limfinėje sistemoje, paodiniame jungiamajame audinyje parazituoja iki 10 metų. Patelės gyvagimdės, jų lervutės, ilgą laiką cirkuliuoja periferiniame kraujyje, paviršiniuose odos sluoksniuose, kituose organuose ir audiniuose, kol jas įsiurbia įkandęs kraujasiurbis vabzdys. Pastarasis įkandimo kitam asmeniui metu lervutes perduoda. Kadangi filarijų yra ne viena rūšis, kiekvienos vystymosi ir sukeliamų žmogui negalavimų pobūdis skirtingas. Kol lervutės cirkuliuoja kraujo srovėje ir limfiniuose takuose, pasireiškia alerginės reakcijos, vėliau – limfagyslių obstrukcija, limfostazė, limfedema ir dramblialigė.

Dirofilaria repens (šių filarijų pasitaiko ir Lietuvoje) helminto galutinis šeimininkas yra šuninių ir katinių šeimų atstovai, tačiau jų, kaip ir kitų filarijų lervutes, perneša kraujasiurbiai vabzdžiai, šiuo atveju – uodų patelės. Žmogus – atsitiktinis šeimininkas, tačiau lervutei pakliuvus į žmogaus organizmą, suaugęs kirminas apsigyvena poodiniame jungiamajame audinyje, suauga ir pradeda migruoti. 10–40 proc. atvejų stebima parazito migracija po oda iki 10 cm per parą.

Leišmaniozė – parazitinis susirgimas, kuris gali būti visceralinis. Tai reiškia, pakenkiami vidaus organai bei odos ar gleivinių forma. Sukėlėjas – leišmanijos – parazituoja stuburiniuose gyvūnuose, taigi ir žmoguje. Sukėlėjų pernešėjas dažniausiai yra moskitų patelės.

Odos leišmaniozės metu, kai įkanda infekuotas moskitas, priklausomai nuo sukėlėjo rūšies, toje vietoje susiformuoja raudona papulė, kuri didėja, transformuojasi į opą su nelygiais kraštais arba opa būna pripildyta pūlingo eksudato, iki 6 cm skersmens. Kartais opa gali būti sausa ir nedidelė – iki 2 cm. Ji neskausminga, dažniausiai pasveikstama savaime, tik lieka hipopigmentinis įdubęs randas.

Susirgus visceraline arba vidaus organų leišmanioze dažnai simptomų nebūna arba liga praeina lengva forma, tačiau kartais išsivysto sunki ligos eiga. Pasireiškia karščiavimas, kacheksija, padidėja kepenų ir blužnies parametrai. Dar vienas būdingas šios ligos simptomas – žemės spalvos oda, o ligai progresuojant pažeidžiamas virškinamasis traktas, gręsia išsekimas.

Šistosomatozė – tai tropinių kraštų parazitų – siurbikių – sukeliamas susirgimas. Ūmioje stadijoje pasireiškia toksiko-alerginiai reiškiniai, o chroninėje – žarnyno ar šlapimo-lytinių takų pakenkimas. Šistosomos parazituoja smulkiausiuose žinduolių šlapimo-lytinių ar žarnyno kraujo induose. Jos maitinasi krauju, dalinai jį absorbuodamos per savo kūno paviršių. Kiaušinėlius jie išskiria į kraujo indus ir subrendę šeimininko audiniuose į išorinę aplinką patenka su šlapimu ar išmatomis (šistosomų vystymosi ciklas gana sudėtingas).  Žmogus jomis užsikrečia gerdamas infekuotą vandenį ar jame braidydamas, maudydamasis. Visi šistosomų kiaušinėliai turi spyglius ar kitokius panašius darinius, galinčius pradurti kraujo indų sieneles. Taip pat jos turi tam tikrus fermentus, kuriuos išskiria lervos, tūnančios kiaušinėliuose, tuo palengvindamos jų prasiskverbimą iš kraujo indų.

Šistosomos žmogaus organizme gali išgyventi 5–8 metus, kartais ir iki 30 metų. Šistosomų lervutėms skverbiantis per odą galimi tokie simptomai kaip šaltkrėtis, niežėjimas, odos patinimas. Parazitai, migruodami į savo nuolatinę vietą, mechaniškai žaloja audinius. Praėjus 3–4 savaitėms po invazijos atsiranda kosulys, skausmas krūtinės ląstoje, šaltkrėtis, dilgėlinė. Parazitams subrendus ir nukeliavus į nuolatinę parazitavimo vietą, priklausomai nuo šistosomų rūšies, atsiranda ir atitinkamų organų ar audinių patologiniai simptomai.

Jei žmogus užsikrečia šlapimo-lytinių takų šistosomomis, chroninio periodo metu šlapime pasirodo kraujas, jis paprastai atsiranda baigiant šlapintis. Turint žarnyno šistosomų atsiranda kraujingas viduriavimas, o kiaušinėliai nunešami į  kepenis. Visos šistosomų rūšys gali įtakoti vėžio išsivystymą.

 

Atgal Spausdinti